Stovėjo savo vietoje ramiai sau gražus Asotis . Gėrė iš jo skaniai senoji gentis. Atėjo laikas kai kartą pagriebė jį palikuonys, Supurtė pernelyg pamišę bei pamiršę, Kaip reikia gyvenimą skanaut, Taip pat kaip bergždžiai gražuji ąsotį kilnot. Sukilo Ąsočio nuosėdos, sudrumsdamos santarvės gaivuma, apnešdamos jomis taikos tyrumą. Ir nematyti nieko per jų drumzluma kaip orumą... nors tenka visiems kartu jiems gerti iš vieno to Ąsočio! Ir ragauti jo turinio kartumą kaip toksiškuma, taip jis ir prislopino sveiko mąstymo blaivuma kuris tik siejo skaudumą ar piktumą, išskirdamas artumą! Ne kart tuštėjo ir pilnėjo tos genties ąsotis ir nei kart nedužo. Iš kartos į kartą talpino, tuštino jo vidų, gerdami arbatą vandenį bei midu. bet atėjo tas momentas kai Ąsotis neišlaikė ėmė ir palūžo . Galop pripildė iki pat kraštų ąsočio turinį ir tą lemtingą kartą neišlaikė jo karta ir sudaužė gyvenimu įkūnitaji kūrinį. Laiko neatsukti atgal ir jis parodo viską, iškelia į viršų. Tuo tarpu kažkieno sąmonė niršo kol kažkas savo nuomonę piršo ,o kažkas padėjo nes nešikštėjo, nešnekejo vėjo, darė kaip galėjo Vertinamas ne vien tik ąsočio išorės gražumas,o jo vidaus turinio kaip dušios tyrumas. Ir jei užgauti papurtant ją per stipriai tada sukils ąsotije iš apačios tos nuosėdos kaip brudai ir laiko reiks, kurio mažiau vis lieka! Kad nusėstu ir pasišalintu nuosėdos kaip toksiniai pašaliniai šudai. Arba jeigu žmogus kaip ąsotis pripildo save vien tik nuosėdomis kaip tamsiomis dejonėmis tada jis ir dūžta nuo jų nuodingumo kuriuo jis krėtė aplinkinius, tuo tarpu nesuvokdamas ar suvokdamas kurios pusės tamsios ar šviesios valią vykdo mažindamas galimybes pateikti į rojų ir apie tai nenorėjo suprasti suprasti ir kai pats jausdamas jog jau per vėlu daryti kažką gerą nes talpoje neliko vietos ir ji persipyldė ant tiek jog jis ar ji įėjo į tokią būseną kurioje veikdamas su tikslu nori pasiglemžti su savim i nebūtį kuo daugiau nekaltų sielu kurios turėjo savo likimą ir dejoniu pasirinkimus bei jų galimybes.